Jūreivystė
200 žmonių pasivaikščiojimas po žvejybos uosto rajoną
Į mano žemiau minėtą ekskursiją po Rybporto rajoną susirinko nei daug nei mažai apie 200 žmonių. Vieni vedami smalsumo, gyvenantys arba gyvenę šiame rajone, kiti – rajono senbūviai, dirbę uosto teritorijoje veikusiuose žuvies perdirbimo fabrikuose, laivų statyklose. Dar gi buvo tokių, kurie gyvenimą rajone sovietmečiu mena su nostalgija ir to laikotarpio ilgisi. Bet greičiausiai jie yra išsiilgę savo jaunystės..
Sociologinio ir antropologinio smalsumo vedina, tyrinėdama jūreivytės ir jūreivių įtaką Klaipėdos kultūriniam gyvenimui apsilankiau organizuotoje ekskursijoje tikėdamasi, kad ekskursantų susirinks max. 20. Gyvendama svetimame mieste jau beveik 10-metį pamiršau, kad vietos ir tapatybės klausimas, kuomet jautiesi prisirišęs, sieji save su gyvenamąja vieta gali būti tiek svarbus, kad nori pats stoti ant bačkos ir bandyti peršaukti ekskursijos vadovą, nes žinai geriau.
Pati ekskursija buvo suorganizuota tiek gerai, kiek gali būti suorganizuotas valandos trukmės pasivaikščiojimas po rajoną sustojant prie 4 objektų, gidui nesistengiant pakelti balso, nes jam skauda gerklę ir net nepaisant to, kad iš paskos eina 200 žmonių, tarp kurių atsiranda tokių, kurie geriau žino ir pasakoja savo versiją. Iš esmės tai buvo kokių 20 min pasakojimas apie rajono plėtrą, aplinkybes, lėmusias rajono įsikūrimą ir čia veikusius fabrikus.
Iki II PK Rybporto teritorijoje nevyko nieko, buvo galima tiesiog prieiti prie pačių marių, gyveno pavieniai teritorijos gyventojai, vyko žvejyba, buvo sandėliuojami Nemunu atplukdyti rąstai. Rajoną po II PK pradėjo statyti Vokietijos karo belaisviai, o pats Žvejybos uostas pradėtas kurti nuo 1952 m. Didžioji dalis sugaunamų žuvų ilgainiui tapo silkės. Ne iš vieno eksursanto girdėjau ir dėl to pasižymėjau, kad jie aiškiausiai atsimena po visą rajoną tvyrojusį silkės kvapą. O jau skonis koks buvo! Neva šiais laikais nei iš tolo neprilygsta, bet kaip jau rašiau, čia matyt tvyro jaunystės troškulys įsirėžęs į smegenėles 🙂
O kas apie jūreivius? Ekskursijoje nepasakota. Aišku, kad tai buvo atskiras socialinis sluoksnis, kurį kaip ir numanau, galima tyrinėti skirtingais pjūviais. Rybporte didžioji dalis gyventojų buvo mariakai su šeimomis, žuvies apdirbimo fabrikuose, laivų statykloje dirbę gyventojai ir jų artimieji. Tikėjausi nučiupti kokį pagyvenusį mariaką ir susitarti su juo dėl interviu, bet susirinkusi tikslinė auditorija buvo 60-70 m. moterys ir jaunesni asmenys. Kalbinau keletą asmenų, tačiau jie nebuvo susiję su jūra. Vienok, pasimatė, kad tokio pobūžio pasivaikščiojimai yra reikalingi, žmonės domisi savo vietos istorija (kraštotyra?). Tikiuosi sekantys pasivaikščiojimai ir pasakojimai turės siauresnes temas, tačiau išliks aktualūs ir taip pat domins bendruomenę.
kviečia į ekskursiją skirtą kaip tik man!
Klaipėdietis aktyvistas Saulius Liekis socialiniame tinkle paskelbė organizuojąs ekskursiją Žvejybos uosto rajono istorijos takais, o vėliau kviečia į alubarį “Pinta” pasidalinti atsiminimais apie buvusią kavinę “Jūra”. Ji klaipėdiečiams, mariakams ir besidomintiems jūrine kultūra yra geriau žinoma kaip “Ržavaja vilka” (liet. Surūdijusi šakutė).
Labai smalsu, ar bus susidomėjusių šia ekskursija, pati tikrai planuoju dalyvauti. Galbūt pavyks rasti respondentų savo magistrinio darbo tyrimui apie jūreivių subkultūrą Klaipėdoje. Ekskursija bus naudinga siekiant geriau pažinti istorinį/ kultūrinį/ socialinį Žvejybos uosto rajono kontekstą.
Apie ekskursiją parašysiu sekančiame įraše 🙂
Nuotrauka S. Liekio, nuoroda čia. Žiūrėta 2022 biželio 6 d.
kol kas akyse dar šviesu, arba šiek tiek apie magistro darbą
Savo didžiąją gyvenimo dalį gyvenau uostamiestyje netoli jūros ir socialinėje aplinkoje turėjau daug asmenų tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su jūra ir jūreivyste. Baigusi istorijos bakalauro studijas ir po dešimtmečio įstojusi į Lyginamųjų kultūros studijų programą savo tiriamajai sričiai neatsitiktinai pasirinkau jūrinę temą tikėdamasi prisiminti istorinio mokslinio darbo rašymo specifiką bei pritaikyti naujas teorines žinias iš kultūrų srities.
Ilgai ieškojau savo temos pirmajam tiriamaj darbui, kuris, tikėtasi, išsiplėtos iki magistrinio darbo. Su grupioke (kuri deja nebetęsia mūsų studijų) vieną vakarą gurkšnodamos kažką skanaus išsikalbėjome apie tiriamuosius ir magistro darbų temas. Ir ji romantiškai man sako: “Uršule, juk esi iš Klaipėdos! Rašyk apie jūrą, žvejus, laivelius, gintaro rinkimo kultūrą ir pan.!” Ir savo šiuo patarimu ji ištarė du raktinius žodžius “Klaipėda” ir “Jūra”!
Keletą nuotoliniu susitikimų su savo darbo vadovu ieškojome priėjimo prie temos, skaitinėjau tai, kas jau parašyta žinodama, kad jūreiviška kultūra Klaipėdoje yra tai, ką norėčiau daugiau patyrinėti. Nors istoriografijoje yra randama nemažai įvairaus pobūdžio knygų skirtų marinistinėms istorinėms temos, tačiau pasigendama tyrimų, susijusių su jūreivystės kultūra plačiąja prasme. Dalis sovietinės okupacijos laikotarpiu į jūrą “ėjusių” jūreivių dar yra gyvi, o jų atsiminimai yra itin romantizuoti, dėl to mokslinis žvilgsnis į jūreiviškos kultūros temą papildytų istoriografiją. Taigi mano pirmasis tiriamasis darbas, kurį parašiau pirmajame semestre (ne, jis nebuvo itin pavykęs darbas) buvo skirtas ištirti jūreivių kultūrą Klaipėdoje nuo XX a. 6 deš. iki 1990 m. Pati dabar suprantu, kad šis tiriamasis buvo labiau naratyvinio pobūdžio ir toks labai “apgraibomis” parašytas, o tiriamasis laikotarpis pasirinktas per platus. Nepaisant to, sukaupta medžiaga neabejotinai padės rašant magistro darbą. Darbo vadovo itin kruopščiai pateiktos pastabos ir komentarai atvėrė studentei, t.y. man, akis, kokių klaidų nedaryti, ir kaip rašyti, o komisija, kuri vertino tiriamąjį darbą davė vertingų pastabų, į kurias reikės atsižvelgti!
Gegužę lankydamasi universitete pirmąjį kartą sukaupiau drąsą ir aplankiau savo darbo vadovą (jeigu skaitote, tai labai ačiū už malonų susitikimą ir optimizmą!). Susitikimo metu aptarėme trečiąjį tiriamąjį ir magistro darbą, o mūsų pokalbis praskaidrino man ne tik dieną, bet ir atvėrė akis, nes pradėjau matyti viso magistrinio darbo struktūrą. Nors ir gruboka, bet ji jau yra mano galvoje ir užrašuose! Pristatant pirmąjį tiriamąjį darbą sulaukiau komentarų, kad į jūreivius reikėtų žvelgti kaip į subkultūrą.
Taigi pirmoji darbo dalis turėtų būti peržvelgti teorinės prieigos galimybes per subkultūros prizmę. Kas yra subkultūra? Kas įeina į jos dėmenį? Koks yra jūreivio prototipas, su kokiais iššūkiais jis susiduria? Taip pat reikėtų paieškoti tyrimų apie tai, koks yra jūreivis šaltojo karo laikotarpiu? Antroji darbo dalis turėtų būti susijusi su istoriniu kontekstu, kuriam pagrindus jau turiu, žinoma, reikės pildyti, koreguoti ir t.t. tačiau džiugu, kad nemažai darbo jau yra nuveikta. Ir galop trečioji dalis bus apie jūreivių ir jų šeimų pasakojimus, taigi reikės paruošti klausimyną ir imti interviu. Interviu metu sieksiu išgirsti kuo gyveno patys jūrininkai ir jų šeimos, kokias žinias ir patirtis jie parsiplukdydavo ir kaip jos įtakodavo klaipėdiečių gyvenimą.
Žinoma, šios aukščiau išdėstytos mintys yra labai abstrakčios ir viskas itin platu, tačiau įmanoma. Sėkmės man!
ekskursija į kitą marių krantą
Kartais visai pravartu prisiminti, kas yra aplink mus. Keliaudami į Smiltynėje įsikūrusį Jūrų muziejų neabejotinai pakeliui pastebėsite krante esančią laivų ekspoziciją. Į vieną iš laivų – vidutinį žvejybos tralerį VŽT-3216 “Dubingiai” galite įlipti ir pasižvalgyti viduje.
Traleris “Dubingiai” yra 43,6 m ilgio, pastatytas Klaipėdos “Baltijos” laivų statykloje 1961 m., skirtas žvejoti tralu ir dreifuojančiais tinklais Atlanto vandenyne. Juo 1961-1980 m. buvo žvejojama Baltijos, Šiaurės, Norvegų jūrose, Atlanto vandenyne, o 1980 m. jis nurašytas ir tapo Jūrų muziejaus nuosavybe.
Laive nuolatos veikia skirtingos ekspozicijos, šiandien galite aplankyti lankymui pritaikytas patalpas, kurios virė jūreivių gyvenimas bei jūrinei žvejybai skirtą ekspoziją.
Laive galima pasivaikščioti ir pamatyti kajutkompaniją, kuri vidutinio dydžio žvejybos traleriuose atstojo bendrą laivo valgomąjį ir poilsio erdvę. Čia vyko įgulos šventės ir žiūrėtas kinas (veikiausiai propagandinis). Apklausinėjant jūreivius būtinai reikės pasidomėti jų veiklomis tokio tipo patalpose, kad galėčiau susidaryti platesnį vaizdą apie laisvalaikį laivuose. Taip pat laive įrengtas kambūzas – laivo virtuvė, kurioje dirbo kokas. Šiame laive žvejybos metu kambūzas turėjo maitinti 4 vachtomis (pamainomis-budėjimais) dirbančią įgulą. Kokas privalėjo aprūpinti virinto vandens atsarga arbatai, užkandžiu ir karštu maistu visą parą besikeičiančias pamainas, o šventėms parengti išsiskiriantį meniu. Kajutėse, t.y. laivo gyvenamosios patalpose įgūlos nariai gyvendavo po 2-4. Vidutinio dydžio žvejybos traleriuose savo kajutes turėjo tik kapitonas su padėjėjais ir radistas.
Vienoje iš nuotraukų matote prekių priktrautą lagaminą. Jūreiviai prie algos “prisidurdavo” prekiaudami “importinėmis” prekėmis, kurias parplukdydavo iš kitų uostų. Mano močiutė, sovietmečiu dirbusi parduotuvės vedėja, iš jūreivių gaudavo būtent džinsų, kramtomosios gumos, spalvotų flomasterių, geresnės kokybės audinio drabužių siūvimui. Taigi Klaipėdoje pažinoti jūrininką, galėjusį parplukdyti pageidaujamų prekių ir sudaryti su juo sandorius buvo sėkmė 🙂
šiuolaikinis folkloras: anekdotai apie jūreivius
Šiuolaikinio folkloro studijų dalyko paskaitose turėjome paieškoti šiuolaikinio folkloro pavyzdžių pasirinkę konrečią temą. Internete radau anekdotų apie jūreivius, kurie pasirodė itin streotipizuoti. Iš lūpų į lūpas perduodamas sakytinis (arba užrašytas, internetinis) trumpas pasakojimas, šiuo atveju anekdotas parodo tiek teigiamas, tiek neigiamas jūreivio savybes ir formuoja stereotipinį mąstymą apie šią subkultūrą.
“Socialinis stereotipas egzistuoja ten, kur žmonių nuomonė sutampa dėl stereotipizuojamų objektų ir situacijų. Stereotipo palaikomumui turi įtakos intelektas, asmeninė patirtis, išsilavinimo lygis, normos, įpročiai, gyvenamoji aplinka, socialiniai vaidmenys.” (Pruskus 2004)
Anekdotuose pašiepiamus stereotipinius bruožus galima pagrįsti istoriografine medžiaga, memuaristika.
meilės laiškai iš vandenynų
Tik atvėrę tinklaraščio Jūreivystės dalį turėjote pastebėti, kad vršelio nuotraukoje matomi ant sienos iškabinti ranka parašyti laiškai. Jie yra iš jau minėtojo vidutinio žvejybos tralerio “Dubingiai” ekspozicijos. Fotografuodama juos galvojau, “o, tiks man prie meilės laiškų temos!” Deja, deja..
Pradėjus šifruoti laiškus, kurie parašyt rusų kalba paaiškėjo, kad jokios meilės ten nėra 🙂 Tik sausoka informacija apie tai, kokiuose uostuose švartuodavosi, kiek tonų žuvies prigaudydavo ir pan.
Nepaisant to, visvien pateiksiu jums keletą laiškų ir atsiminimų iš jūros, kuriuos rašė jūrininkai R. Tijūnėlis ir Ž. Naujokas XX. 7 deš. Šiais laikais vargu ar jūrininkai dar rašo itin jausmingus popierinius laiškus ir pildo savo dienoraščius. Paskaitykite, ir pamatysite, kaip greičiausiai jau nebebūna 🙂
